Sugauta svetimautoja
1Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. 2Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. 3Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje 4ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. 5Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ 6Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. 7Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. 8Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. 9Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. 10Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ 11Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“.
Pasaulio šviesa
12Jėzus vėl prabilo:
„Aš – pasaulio šviesa.
Kas seka manimi,
nebevaikščios tamsybėse,
bet turės gyvenimo šviesą“.
13Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras“. 14Jėzus jiems atsakė:
„Nors aš ir liudiju pats apie save,
mano liudijimas yra tikras,
nes aš žinau, iš kur esu atėjęs
ir kur einu.
O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs,
nei kur einu.
15Jūs teisiate kūniškai,
o aš neteisiu nė vieno.
16Jeigu aš ir teisčiau,
mano sprendimas būtų teisingas,
nes aš ne vienas,
bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas.
17Ir jūsų Įstatyme parašyta,
jog dviejų žmonių liudijimas tikras.
18Taigi liudiju aš pats apie save,
ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“.
19Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė:
„Jūs nepažįstate nei manęs,
nei manojo Tėvo.
Jei pažintumėte mane,
pažintumėte ir mano Tėvą“.
20Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.
Įspėjimai priešams
21Jėzus vėl jiems kalbėjo:
„Aš pasitrauksiu,
o jūs ieškosite manęs
ir numirsite savo nuodėmėje.
Kur aš einu,
jūs negalite nueiti“.
22Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“ 23Jėzus atsakė:
„Jūs esate iš pažemių,
o aš esu iš aukštybės.
Jūs – iš šio pasaulio,
o aš – ne iš šio pasaulio.
24Todėl aš jums sakiau,
kad jūs numirsite savo nuodėmėse.
Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu,
numirsite savo nuodėmėse“.
25Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė:
„Kaip tik tas, ką aš jums sakau!
26Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti,
bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas,
ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.
27Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą. 28O Jėzus tęsė:
„Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę,
suprasite, kad Aš Esu
ir kad nieko nedarau iš savęs,
bet skelbiu vien tai,
ko mane Tėvas išmokė.
29Mano Siuntėjas yra su manimi;
jis nepaliko manęs vieno,
nes visuomet darau, kas jam patinka“.
30Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.
Tiesa ir melas
31Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams:
„Jei laikysitės mano mokslo,
jūs iš tikro būsite mano mokiniai;
32jūs pažinsite tiesą,
ir tiesa padarys jus laisvus“.
33Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“ 34Jėzus jiems tarė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
kiekvienas, kas daro nuodėmę,
yra nuodėmės vergas.
35Bet vergas ne amžinai namuose lieka,
tik sūnus lieka ten amžiams.
36Tad jei Sūnus jus išvaduos,
tai būsite iš tiesų laisvi.
37Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai.
Bet jūs norite mane nužudyti,
nes mano žodis netarpsta jumyse.
38Aš kalbu,
ką esu matęs pas Tėvą.
O jūs darote,
ką girdėjote iš savojo tėvo“.
39Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Bet Jėzus tęsė toliau:
„Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai,
darytumėte jo darbus.
40Deja, jūs norite nužudyti mane –
žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą,
girdėtą iš Dievo.
Šitaip Abraomas nedarė!
41Jūs darote savojo tėvo darbus“.
Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“. 42O Jėzus kalbėjo toliau:
„Jei Dievas būtų jūsų Tėvas,
jūs mylėtumėte mane,
nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau.
Aš gi ne savo valia esu atėjęs,
bet jis yra mane siuntęs.
43Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau?
Ar ne todėl, kad negalite
mano žodžių klausyti?
44Jūsų tėvas – velnias,
ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas.
Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys
ir niekuomet nesilaikė tiesos,
jame ir nėra buvę tiesos.
Skleisdamas melą,
jis kalba, kas jam sava,
nes jis melagis ir melo tėvas.
45O kadangi aš kalbu tiesą,
tai jūs ir netikite manimi.
46Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?
Tad jeigu tiesą sakau,
kodėl netikite manimi?
47Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso.
Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo“.
48Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ 49Jėzus jiems tarė:
„Aš nesu velnio apsėstas.
Aš tik gerbiu savo Tėvą,
o jūs niekinate mane.
50Aš neieškau sau garbės;
yra ieškantysis ir teisiantysis.
51Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
kas laikysis mano žodžio,
neragaus mirties per amžius“.
52Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.’ 53Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ 54Jėzus atsakė:
„Jei aš save šlovinčiau,
manoji šlovė būtų niekai.
Bet yra mano Tėvas,
kuris mane šlovina,
kurį savo Dievu jūs vadinate.
55Tik jūs jo nepažįstate,
o aš jį pažįstu.
Jei sakyčiausi jo nepažįstąs,
būčiau lygus jums melagis.
Bet aš jį pažįstu
ir laikausi jo žodžio.
56Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo,
kad matysiąs manąją Dieną;
jis ją išvydo ir džiaugėsi“.
57Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ 58Jėzus tarė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
pirmiau, negu gimė Abraomas,
Aš Esu!“
59Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.
